Whipped Cream with Peppers

Whipped Cream with Peppers

In her solo show Whipped Cream with Peppers, Gabrielė Šermukšnytė returns to the life’s pivotal points as a mandatory lottery and flirts with this notion in a charming sweet also bitter manner, as though unexpectedly finding a pepper in a tiramisu mood. This feeling of a fatal coincidence lingers in the air as inevitability, or a ringing silence covered in glittery confetti appearing after a feast at the main hall of Vilnius Academy of Arts.

In her previous shows dealing with the scenarios of the overarching reality and its simulacra, the author immerses herself in introspection about the lost inner pompoms. Here the personal hopes and dreams, late realizations and unanswered questions are exposed – inner, although know to many. Through these personal reflections the exhibition follows the inside-out stitches of the art world, shattering its illusions and the glossy facade. Which move is right, which one is accidental and could one anticipate it, or is it actually enough to drum one’s nail-polished fingers on the table and wait for the lucky number? Who would dare to leap from a platform into a pool without knowing whether it’s full or empty?

The reality hanging in the intermediate state is based on the dual opposition that underlines the creative work of the author and is seen in this exhibition. Only red berries and pink peppers, or only poisonous berries and hot peppers? New beginnings or an ending that is same as always? Going forward or backwards? The romanticized facade of Gabrielė’s works hide the deeply-rooted anxiety mechanisms that dictate or rather question, do the right turns happen only in the right place on the right time, and don’t wishes ever come true – even under the Christmas tree?

|

Grietinėlė su Pipirais

Gabrielė Šermukšnytė savo personalinėje parodoje „Grietinėlė su pipirais” grįžta prie gyvenimo posūkių kaip priverstinės loterijos sampratos ir su ja flirtuoja – žavingai saldžiai ir čia pat karčiai, tarsi netikėtai radus pipirą ten, kur vien tik tiramisu nuotaika. Ši lemtingo atsitiktinumo nuojauta tvyro ore tarsi neišvengiamybė, ar po šventinio šurmulio Vilniaus dailės akademijos Šachmatinėje salėje stojusi, blizgiais konfeti aplipusi, spengianti tyla.

Ankstesnėse parodose kalbėjusi apie visaapimančios įžaidybintos realybės ir jos simuliakrų scenarijus, šioje autorė panyra į savireflektyvius apmąstymus apie pamestus vidinius pompomsus. Čia demaskuojamos asmeninės viltys ir norai, pavėluoti suvokimai ir neatsakyti klausimai – vidiniai, tačiau atpažįstami daugeliui. Per asmenines refleksijas paroda seka išvirkštinėmis meno pasaulio siūlėmis, skaldydama jo iliuzijas ir blizgų fasadą. Kuris ėjimas teisingas, kuris atsitiktinis, ir ar jį galima numatyti, o gal išvis užtenka lakuotais nagais mušti taktą į stalą ir laukti savo laimingo numerio? Kas pasiryžtų šokti nuo tramplino į baseiną, nežinant, ar jis pilnas, ar tuščias?

Tarpinėje būsenoje kybanti realybė paremta dualistine priešprieša, taip persmelkusia Gabrielės kūrybą ir regimą šioje parodoje. Vien tik raudonos uogos ir rožiniai pipirai, ar vien tik nuodingos uogos ir aštrūs pipirai? Nauja pradžia ar tokia pati, kaip visuomet, pabaiga? Ėjimas į priekį ar atgal? Romantizuotas Gabrielės tapybos darbų fasadas slepia įsišaknijusius nerimo mechanizmus, kurie diktuoja, o gal visgi klausia, ar teisingi posūkiai įvyksta tik atsidūrus tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, o norai patys nesipildo – net ir po Kalėdų eglute?

 

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s